Čiurlionio Draugijos Senosios Varėnos Skyrius 
        








SOFIJA GIMBUTAITĖ

(1869-1911)

Gražina Jaronienė ( Straipsnis skiriamas M.K.Čiurlionio 100-sioms mirties metinėms)

Prieš 100 metų į lietuvių tautos kultūrinio atgimimo veiklą šalia vyrų įsitraukė ir visa eilė šviesių moterų. Tai Gabrielė Petkevičaitė (Bitė), Julija Žymantienė (Žemaitė), Ona Pleirytė (Vaidilutė), Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), Sofija Kymantaitė, Felicija Bortkevičienė, o taip pat gydytojos - stomatologės Marija Putvinskaitė ir Sofija Gimbutaitė.

Beveik apie kiekvieną minėtų pavardžių asmenybę literatūroje nesunkiai surasime duomenų, išskyrus apie M.K.Čiurlionio veiklos ir buities rėmėją, teikusią jam visapusišką paramą - gydytoją Sofiją Gimbutaitę. Apie jos vaidmenį lietuvių atgimimo laikotarpiui ir M.K.Čiurlionio asmenybei paskutiniais jo gyvenimo metais randame tik skurdžias enciklopedines žinias bei vieno kito amžininko trumpus prisiminimus.

Šio straipsnio tikslas - pagerbti kuklią , nuoširdžią,be galo darbščią altruistę gydytoją Sofiją Gimbutaitę kuriai padedant,M.K.Čiurlionis galėjo įgyvendinti savo idėjas ne tik gyvendamas Vilniuje 1907 metais, bet ir būdamas atokiai - jau Peterburge - 1908 metais.

SOFIJA JADVYGA GIMBUTAITĖ

Gimė 1869 metų birželio 18-ją. Tiksli gimimo vieta nežinoma. Savo kilme bajorė. Matyti, bajorystės kilmė, gal dėl to ir geros materialinės sąlygos jai davė galimybę lavintis, šviestis, siekti gydytojos specialybės netgi Paryžiaus Medicinos mokykloje. Čia ją drauge su Mare Putvinskaite 1904 metais rado dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, atvykęs mokytis tapybos. To laikotarpio Paryžiuje jau buvo susikūrusi aktyvių lietuvių draugija "Želmuo", į kurios veiklą galėjo būti įsitraukusios ir šios dvi būsimosios gydytojos.

Baigusi studijas, gydytoja S.Gimbutaitė kurį laiką dirbo Šiauliuose, vėliau Vilniuje, senamiesčio centre (Liejyklos 9- buvusi Preobraženskaja g.) įsikūrė dantų gydymo kabinetą ir butą. Tai graži vieta: čia pat - Šv. Ignoto,Šv. Jono, Šv. Kotrynos bažnyčios, netoli ir Šv. Mikalojaus bažnyčia- Vilniaus lietuvių susibūrimo šventovė.

Šalia tiesioginio-Gydytojos darbo Sofija Gimbutaitė aktyviai įsitraukė ir į visuomeninę lietuvybės atgimimo veiklą. 1905 metų revoliucija sukrėtė caro valdžios politiką. Grąžinus spaudą, pradėta krutėti kultūros srityje. "Vilniaus Žinių" dienraštyje pasirodė straipsnių, raginančių burtis visiems lietuviams dailininkams į organizaciją,rengti dailės parodą. Pirmasis parodos rengimo iniciatorius-dailininkas Petras Rimša. Pradedant 1906-jų metų vasara, į šį sąjūdį įsitraukė ir Sofija Gimbutaitė. Ji taip pat įsijungė į Pirmosios dailės parodos organizavimo darbus: rūpinosi iš Žemaitijos ir kitų vietovių liaudies meno kūrinių rinkimu, mezgė ryšius su užsienyje gyvenenčiais dailininkais, laiškais ragino dalyvauti parodoje. Atsiųstus paveikslus aprūpindavo rėmais, sudarinėjo parodos katalogą, globojo dailininkus svečius.

Kai 1907 metais į Vilnių atvyko Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, gyveno pas Sofiją pilnai išlaikomas, kol susirado kambarį Savičiaus g.11 (tuo metu Andriejevskaja g.). Tačiau ir vėliau, jau gyvendamas Savičiaus gatvėje, jis pas S.Gimbutaitę pietavo beveik metus. Ji M.K.Čiurlionį ne tik maitinusi, bet ir gydžiusi kaip stomatologė ir medikė, dailininkui susirgus. Išreikšdamas dėkingumą, Čiurlionis Gimbutaitei dovanojęs paveikslą "Laivas". Tie pietūs ir medicininė globa skurstančiam dailininkui buvusi didelė parama jo sveikatai, nes pats jis maitinosi tik labai saldžia arbata ir bandelėmis ar duona prie jos. Norėdama Čiurlionį materialiai paremti, Gimbutaitė parodos metu norėjusi pirkti iš jo "Žaliojo laivo" paveikslą,tačiau Čiurlionis jį jai padovanojęs kaip savo dėkingumo ženklą.

Aplamai, į materialius dalykus Čiurlionis žiūrėjo gana savotiškai. A.Žmuidzinavičiaus pasakojimu, kartą Gimbutaitė iš Čiurlionio kalbos suvokusi, kad jis neturįs už ką ir pusryčių pavalgyti. Ji paskolinusi jam penkis rublius. Kitą dieną Čiurlionis su tikru pietizmu pasakojęs jai apie vieną be galo malonios išvaizdos moterį, einančią gatve su vaikeliu ant rankų. Ji atrodžiusi tokia neturtinga ir tokia gera, kad, kišenėje radęs 3 rublius atidavė jai. Ji iš dėkingumo taip sumišusi, kad puolė jam ranką bučiuoti. Čiurlionis sumišęs už ją labiau, pabėgęs, nespėjęs net pasikalbėti.

Sofijai rūpėjo ir tautos švietimo klausimai: 1907 metais ji parėmė Vilniaus lietuvių dviejų klasių mokyklos steigimą, dalyvavo ir kitų Vilniaus lietuvių draugijų veikloje.

Sėkmingai praėjus pirmajai dailės parodai, imtasi steigti lietuvių dailės draugiją. Po rimto paruošiamojo darbo, 1907 metų rugsėjo 2 (15) dieną įvyko pirmasis Lietuvių dailės draugijos visuotinis susirinkimas. Į valdybą išrinkti: Antanas Žmuidzinavičius - pirmininkas; Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - vicepirmininkas; Sofija Gimbutaitė - iždininkė; Jonas Vileišis - sekretorius; Petras Rimša -narys. Revizijos komisija iš 3 narių: Marija Putvinskaitė, Alfonsas Moravskis ir Antanas Vileišis. Draugija savo patalpų neturėjo, tad Sofijos Gimbutaitės butas tapo ir Draugijos patalpa. Paruošus draugijos veiklos planą buvo aišku, kad pagrindinis jos variklis bus Sofija Gimbutaitė. Darbų begalės. Jau reikia rūpintis antrosios - 1908-jų metų parodos organizavimu. Reikia pritraukti naujus narius; palaikyti ryšius su esamais; ieškoti rėmėjų, kaupti lėšas ir t.t. Tuo tarpu valdybos pirmininkas A.Žmuidzinavičius išvyksta į užsienį, o pirmininko pavaduotojo M.K.Čiurlionio tų metų vasaros dėmesys - intensyviai tapybai. Rudenėjant - kelionei į Peterburgą, kur tikimasi dalyvauti aukštesnio lygio parodose. Galvojama apie ateities perspektyvas. Ruošiamasi ir sutuoktuvėms su Sofija Kymantaite 1909.01.01.

Rūpesčių daug, bet tarp jų Čiurlioniui pribrendęs dar vienas kapitalinis lietuvių tautos kultūrą liečianti planas: šalia dailės draugijos steigti muzikos skyrių. Kaip visa tai įgyvendinti? Ir čia akivaizdžiai pamatome, kas buvo Sofija Gimbutaitė Čiurlionio veikloje, kiek jis ja pasitikėjo. Čiurlionio vienintelis publikuotas laiškas Gimbutaitei iš Peterburgo, parašytas 1908m. lapkričio 16d. geriausiai charakterizuoja abu ryšį palaikančius asmenis, jų tarpusavio santykius, jų vaidmenį lietuvių kultūrinio gyvenimo vystymuisi. Nežiūrint tik ką minėtų visuomeninių ir asmeninio pobūdžio reikalų, Čiurlionio mintyse gyva tolimesnė tautos kultūros raida. Dailė jau gyvena. Dabar jis nori pažadinti ir muzikos pasaulį. Jis rašo Gimbutaitei: "Klausykit, Auksele, rašau Jums labai svarbiu reikalu. Iš tikro tatai projektas, norėčiau, kad jis būtinai išsipildytų. Turiu galvoje prie dailės draugijos "muzikos šakos " įsteigimą.Suprantama, kad be Jūsų, Antuko, Rimšos, Mary sutikimo nieko neišeis, o kadangi klausimas yra labai gyvenimiškas, reikalingas ir net būtinas, tai mums reikia kiek galint greičiau susitarti, kad aktyviai pasirodytume..."
Toliau Čiurlionis detaliai pateikia visą projektą, kuriame Sofijai Gimbutaitei patikimas milžiniškas organizacinis darbas ne tik vykdyti taip, kaip nurodyta, bet dar ir pačiai kritiškai įvertinti, modifikuoti. Nurodyti ir įvykdymo terminai: laiškas rašomas 1908 m.lapkričio mėnesį, o tikimas, kad jau 1909 vasario- kovo mėnesį bus realūs šio organizacinio darbo rezultatai. Užduodamas darbas dar visa tai skelbti spaudoje ir t.t.
Sofija, gavusi šias naujas užduotis, visa širdimi atsiduoda veiklai. Ir ji - rezultatyvi: Sofijai raginant, valdyba pritarė M.K.Čiurlionio pasiūlymui ir jau 1908 m. pabaigoje prie Dailės draugijos įsteigtas Muzikos skyrius, paskelbtas muzikinis konkursas. Pageidaujama gauti tokių lietuvių kompozitorių kūrinių, kurie lengvai plistų Lietuvoje, pradedant harmonizuotomis dainomis, baigiant kamerine muzika.

1909 metų gale M.K.Čiurlionis susirgo ir jo tiesioginė veikla nutrūko. Sofija pagal išgales toliau dalyvavo Vilniaus lietuvių dailės draugijos valdybos veikloje, būdama jos sekretorė ir iždininkė, užleisdama dalį savo buto patalpų jos veiklai ir eksponatų apsaugai. 1911 metais balandžio 10-ją M.K.Čiurlionis mirė. Ji skaudžiai pergyveno jo mirtį. Dalyvavo jo pomirtinės parodos organizavime. Gal ir ji nešė per sunkų krūvį, nes mirė tais pačiais 1911 metais spalio 24 dieną, praėjus vos pusei metų nuo M.K.Čiurlionio mirties (mirties pažymoje gydytojo įrašas rusų kalba -"smegenų paralyžius"). Įvykdytas jos priešmirtinis noras - Lietuvių dailės draugijai dovanoti pas ją esančius 2 Čiurlionio paveikslus ir P.Rimšos skulptūrą "Gana to jungo".

Sofija Gimbutaitė palaidota "Rasų" kapinių vakarinės dalies šiaurinėje pusėje ant kalnelio beveik priešais Vileišių šeimos koplyčią . Šiame regione ilsisi ir M.K.Čiurlionis. S.Gimbutaitės kapas - svarbi memorialinė vieta Lietuvos Čiurlionio draugijai.

Tinklapio administravimas   I    Redaktorius: Gražina Jaronienė    grazen@omni.lt     Dizainas, fotografijos, programavimas: Gintaras Jaronis  gintasstudio@one.lt